Vakar virėm koldūnus, buvo svečių.
Šiandien mudu su Jonu buvom išvažiavę į polikliniką ir grįžom namo. Jonas miegojo man ant peties, kai supratau, kad vienas iš vakarykščių svečių bus pakrapštęs durų spyną. Dėlto dabar aš, su miegančiu Jonu ant peties, niekaip negalėjau atrakinti durų.
Sunku ir nepatogu, tad vaiką teko pažadinti. O durys vis tiek neatsirakino.
Spardymas ir rakto treniruotės nepadėjo.
Kaipgi ir sėdėjimas ant laiptų arba ašaros.
Jonas tuo tarpu treniravosi lipti laiptais aukštyn. Greitai ir be mamos rankos.
Dar po kurio laiko, kai skambučiai draugui ir ašaros buvo išnaudoti, teko važiuoti į parduotuvę, kad prasimanyčiau grynų, kuriuos ketinau mokėti durų laužytojams. Na, gerai gerai, spynų atrakintojams :)
Baisu, ane?
O paskui paskambino minėtasis "draugas" :) - jis buvo grįžęs namo ir įveikęs piktųjų durų kerus. Ir laukė mūsų namuose.
Ir pasijutau kaip "ta žmona", kuriai būnant namuose prakiūra vamzdžiai, užlieja kaimynai, perdega lemputė ir dar panašūs dalykai nutinka. Na, tokie, kuriems ištaisyti reikia vyro.. :)
Et, gerai, kai viskas gerai baigiasi. O ir tokių dalykų man nėra nutikę. Neskaitant aprašytojo piktųjų durų atvejo :) Linkiu tokių nepatirti. Ypač su miegančiu vaiku rankose. O jei jau nutiks - pietų miegas yra geriausias vaistas :)
.jpg)